Dantų dygimas

Padidėjęs seilėtekis ir kūdikio noras kišti pirštus į burną – pirmieji požymiai apie artėjantį pieninių dantų dygimą. Kai kurie vaikai šiuo periodu tampa irzlūs, neramūs. Tačiau karščiavimas, viduriavimas ar net konvulsijos neturėtų būti siejamos su dantų dygimu. Nustatyta, jog dantų dygimas nepadidina infekcijos rizikos, nesukelia karščiavimo, viduriavimo, kosulio ir nekeičia kraujo sudėties, tačiau gali lemti vaiko irzlumą, intensyvesnį pirštų čiulpimą, padidėjusį seilėtekį ir galimą apetito sumažėjimą. Kadangi dantų dygimas yra fiziologinis procesas, karščiavimas ar kvėpavimo takų ligos dantų dygimo metu turėtų būti vertinamos kaip atskiros, tarpusavyje nesusijusios būklės.

Dantenos dantų dygimo metu gali būti normalios spalvos, lengvai paraudusios ar stipriai pakitusios, su mažomis kraujosrūvomis. Keletą dienų dantenos gali būti skausmingos. Tačiau chirurginės intervencijos tokiais atvejais nėra indikuotinos. Rekomenduojama skausmingas dantenas tepti nedirginančiu vietinio anestetiko tepalu. Tačiau būtina laikytis vaisto vartojimo instrukcijų, kadangi sisteminė anestetiko absorbcija yra greita, ypač kūdikiams. Neteisingai vartojant, galimas toksinis poveikis.

 

Minkštųjų burnos audinių trauma po dantų gydymo

Ši trauma gali atsirasti dėl viršutinio ar apatinio žandikaulio infiltracinio bei laidinio nuskausminimo. Trauma įvyksta dažniausiai laikotarpiu po dantų gydymo, kai vaikas, esant dar nejautriems audiniams, susikandžioja minkštuosius audinius. Dažniausiai pasitaiko apatinės lūpos pažeidimai, nors gali būti traumuojama ir viršutinė lūpa, skruostas ar liežuvis. Norėdami išvengti šios komplikacijos, tėvai turi stebėti vaiką ir neleisti jam kandžioti lūpos, po procedūros rekomenduojama už lūpos įdėti vatos tamponėlį.

apatine_lupa

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

apatines_lupos_pazeidimai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Priekinių dantų ėduonis

Ikimokyklinio amžiaus vaikams pieninių priekinių dantų ėduonis dažniausiai yra vadinamojo „buteliuko ėduonies“ padarinys. „Buteliuko ėduonis“ arba „buteliuko sindromas“ – tai daugybinio dantų ėduonies rūšis su ypač specifine etiologija. Ši būklė pasireiškia vaikams, ilgai maitinamiems krūtimi ar iš buteliuko, taip pat maitinamiems naktimis, nevalant dantų. Kenksmingai veikia čiulptukai, suvilgyti medumi, cukrumi ar sirupu, įvairių saldintų gėrimų vartojimas naktimis.

Dažniausiai „buteliuko ėduonis“ pažeidžia 2 – 4 metų amžiaus vaikų dantis. Tai ypač ankstyvas karieso pažeidimas, paprastai apimantis viršutinio žandikaulio pieninius priekinius dantis, kartais – pieninius pirmuosius krūminius dantis ar net apatinio žandikaulio iltis. Apatinio žandikaulio kandžiai dažniausiai nepažeidžiami.

pieniniu_dantu_eduonis

Sužinoma, kad vaikas migdomas duodant pieno ar kito cukraus turinčio gėrimo buteliuką. Tokiu pačiu būdu jis girdomas ar maitinamas krūtimi ir nakties metu. Vaikas užmiega, o pienas ar saldintas skystis „apgaubia“ viršutinius priekinius dantis. Angliavandeniais gausus skystis – ideali terpė acidogeniniams mikroorganizmams. Be to, miegant sumažėja seilėtekis, o tuo pačiu ir savaiminis burnos apsivalymas.

Laktozė motinos piene tokia pat kenksminga dantims kaip ir karvės piene, t.y. tokia pat kariesogeniška, jei pienas nėra nuvalomas ir užsilaiko ant dantų paviršiaus. Greitas ir didelis danties audinių suirimas siejamas su staigiu Streptococcus mutans skaičiaus padidėjimu.Streptococcus mutans bakterijoms reikalingas dažnas maitinimas. Kūdikis, kuriam duodamas buteliukas ar krūtis kaip nusiraminimo priemonė, visiškai patenkina šį svarbų mikroorganizmų biologinį poreikį.

Apatiniai kandžiai pažeidžiami ypač retai, nes čiulpimo metu jie uždengti liežuviu, be to nuolat skalaujami gl. submandibularis ir gl. sublingualis išskiriamų seilių.

„Buteliuko ėduonis“ progresuoja labai greitai. Prasidėjęs lūpiniame dantų paviršiuje, jis greitai apjuosia visą dantį kaklelio srityje. Iš pradžių atsiranda baltos matinės emalio dėmės, rodančios emalio demineralizaciją. Tęsiant blogus mitybos ir higienos įpročius, baltos dėmės tampa rusvomis, rudomis, susidaro ėduonies ertmės. Ėduoniui visiškai apjuosus dantį kaklelio srityje, šis lūžta ir lieka tik šaknis.

 

Profilaktika

Burnos sveikata ir mityba neabejotinai yra tarpusavyje susiję: mityba įtakoja kaukolės veidinės dalies vystymąsi, taip pat gali sukelti dantų kietųjų audinių vystymosi defektus, dantų ėduonį bei periodonto ligas. Iš kitos pusės, netekus dantų, prarandama galimybė valgyti įvairiapusį maistą ir mėgautis juo. Dantų ėduonis atsiranda dėl emalio demineralizacijos, sukeliamos dantų apnašų bakterijų metabolinio aktyvumo metu atsirandančių rūgščių. Įrodyta, kad angliavandeniai vaidina svarbiausią vaidmenį formuojantis dantų ėduoniui.

Kai kurie maisto produktai turi ėduonį stabdančių savybių. Pavyzdžiui, tam tikros sūrio rūšys (fermentuotas sūris). Todėl jo rekomenduojama užkąsti po saldaus maisto, nes apnašo pH tuomet grįžta į saugų lygį. Prieškariesogeninės sūrio savybės aiškinamos šiais mechanizmais:

  • stimuliuoja seilių išsiskyrimą;
  • padidina kalcio koncentraciją apnaše;
  • ėduonies procesą lėtina emalio paviršiuje vykstanti proteino kazeino adsorbcija.

Reikšminga ne tik maisto sudėtis, bet ir valgymo dažnis bei užkandžiavimas. Kuo ilgiau maisto dalelės užsilaiko ant dantų paviršių, kuo dažniau užkandžiaujama, tuo didesnė ėduonies išsivystymo tikimybė.

 

Vaisiai yra labiau kariesogeniški nei buvo manoma iki šiol. Ne tik džiovinti vaisiai (datulės, razinos) turi didelį kiekį cukraus, bet ir obuoliai bei bananai gali sudaryti rūgščią terpę. Be to, obuoliai turi didelį kiekį dantų eroziją sukeliančių rūgščių. Prisimintina, kad dėl to krenta ne tik apnašų, bet ir burnos skysčių pH. Žemas pH ilgiau išlieka burnos skysčiuose nei apnašose.

 

Svarbiausi dantų ėduonies pažeidimo atsiradimo veiksniai yra apnašos ir jose esantys mikroorganizmai. Todėl pagrindinė apsaugos priemonė – apnašų pašalinimas. Dantų valymas šepetėliu ir pasta sumažina mikroorganizmų kiekį burnoje, pašalina maisto likučius ir apnašas. Tai ne tik mechaninis apnašų pašalinimas, bet ir pagrindinis fluoridų patekimo ant danties paviršiaus būdas.

Burnos higiena – pagrindinis ir nepakeičiamas dantų ėduonies profilaktikos būdas. Reguliarus dantų valymas šepetėliu ir pasta su fluoridais padeda išvengti dantų ėduonies atsiradimo. Dantų pastos efektyvumas priklauso nuo fluoridų koncentracijos, dantų valymo dažnio ir valymo kontrolės. Vis dar diskutuojama, kaip dažnai derėtų valyti dantis, tačiau įrodyta, kad du kartai dienoje yra optimalus variantas ir dažnesnis valymas nedaug pagerina burnos higienos būklę. Fluoridų poveikis ypač priklauso nuo to, ar po dantų valymo burna gerai išskalaujama, ar dantų pastos likučiai tiesiog išspjaunami.

Teigiama, kad burnos higiena, apnašų indeksas, dantų valymo dažnis turi didesnę reikšmę dantų ėduonies atsiradimui nei mitybos įpročiai. Pastangos pagerinti burnos higienos būklę visada duoda daugiau naudos nei mėginimas pakeisti mitybos įpročius. Vaikas gyvena tam tikroje mažoje socialinėje grupėje – šeimoje. Tėvų mitybos įpročiai formuoja ir vaiko dietą. Todėl, norint pastarąją pakeistį, reikia keisti ir nusistovėjusius jo tėvų mitybos įpročius, o tai sunkiai įvykdoma.

Burnos higienos svarbą įrodo ir tyrimas, atliktas Didžiojoje Britanijoje. Rezultatai parodė, kad vaikams, kurie dantis valė dažniau nei kartą dienoje, maistas ir gėrimai, turintys savo sudėtyje cukraus, neturėjo įtakos dantų ėduonies vystymuisi (S.Gibson, S.Williams, 1999). Ir atvirkščiai: esant nepatenkinamai burnos higienai, net nedidelis cukraus kiekis vaiko mityboje gali sukelti ėduonį.